Atgal

  Labiau paplitusių lapuočių genetinių išteklių išsaugojimo in situ objektų (genetinių ir sėklinių draustinių) įkūrimo, priežiūros ir naudojimo rekomendacijos

Parengė: dr. A.Pliūra (Lietuvos miško instituto Miško genetikos ir atkūrimo skyrius, 1999 m.)

Rekomendacijos parengtos vykdant temą “Europos miško genetinių išteklių išsaugojimo programos (EUFORGEN) rekomendacijų ir nutarimų rengimas, adaptavimas ir įgyvendinimo koordinavimas” remiantis EUFORGEN programos tarptautinėmis genetinių išteklių išsaugojimo techninėmis rekomendacijomis.

Rekomendacijos apsvarstytos ir priimtos Lietuvos miškų instituto Miško genetikos ir atkūrimo skyriaus 1999 m. gruodžio 15 d. posėdyje.

Recenzentai: dr. V.Vaičiūnas (LR Aplinkos ministerijos Miškų ir saugomų teritorijų departamentas) ir dr. doc. R.Gabrilavičius (Lietuvos miško instituto Miško genetikos ir atkūrimo skyrius)

 

Įvadas

Genetinių išteklių išsaugojimas yra vienas iš svarbiausių biologinės įvairovės išsaugojimo ir tvarios miškininkystės komponentų. Tačiau tradicinės genetinių išteklių išsaugojimo sistemos įvairiose pasaulio šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, iki šiol yra statiškos ir todėl nepakankamai efektyvios. Manoma, kad esamų populiacijų tęstinumas yra garantuotas, tačiau, natūrali miško dinamika ir reprodukcija yra suardyta dėl žmogaus ūkinės veiklos bei šios veiklos sukeltų ekoklimatinių sąlygų pokyčio. Vien tik saugotinų teritorijų ar populiacijų išskyrimas ir griežtas miško ūkinės veiklos jose ribojimas yra visiškai neefektyvūs išsaugojant genetinę, o tuo pačiu, ir biologinę įvairovę. Būtina kuo skubiau pereiti prie dinaminio tvaraus genetinių išteklių išsaugojimo. Dabar vykstančių sparčių ir stiprių lokalinių ir globalinių aplinkos pokyčių sąlygomis tik specialios organizacinės priemonės, dinamiškumas ir aktyvus tikslinis ūkininkavimas saugojamuose objektuose (teritorijose), gali garantuoti genetinės įvairovės išsaugojimo sėkmę, sudaryti tinkamas sąlygas nuolatiniam rūšies prisitaikymui didėti, evoliucijai vykti bei praktinei selekcijai ir sėklininkystei vystyti.

Lietuvos miško genetinių draustinių įkūrimas, priežiūra ir naudojimas reglamentuojamas Miško genetinių draustinių nuostatais bei Lietuvos miško sėklininkystės nuostatais (1997 m.). Vadovaujantis šiais nuostatais ir EUFORGEN programos rėmuose parengtomis lapuočių genetinių išteklių išsaugojimo Europoje strategijomis ir tarptautinėmis techninėmis rekomendacijomis paruoštos šios specializuotos labiau paplitusių lapuočių – ąžuolo, juodalksnio, karpotojo beržo, mažalapės liepos ir paprastojo uosio genetinių išteklių išsaugojimo in situ objektų (genetinių ir sėklinių draustinių) įkūrimo, priežiūros ir naudojimo rekomendacijos. Jose pateikiamos detalios priemonės, kurios turėtų būti naudojamos įkuriant, prižiūrint, atkuriant ir naudojant labiau paplitusių kilmingųjų kietųjų lapuočių genetinių išteklių išsaugojimo in situ objektus (genetinius ir sėklinius draustinius). Šios rekomendacijos skiriamos miškų valdytojams bei savininkams, kurie prižiūri ir naudoja genetinius ir sėklinius draustinius, o taip pat - miško genetikos ir selekcijos specialistams, atrenkantiems ir įkuriantiems draustinius bei kontroliuojantiems jų būklę, priežiūrą ir naudojimą.

 

Genetinių išteklių išsaugojimo veiklos tikslai ir pagrindiniai principai

Genetinių išteklių išsaugojimo (konservavimo) veiklos tikslas yra užtikrinti pastovią nenutrūkstamą rūšies populiacijų adaptaciją prie besikeičiančių aplinkos sąlygų daugelyje kartų (generacijų) ir tuo pačiu - visos rūšies evoliuciją. Tuo tikslu specialiomis administracinėmis bei aktyviomis ūkinėmis priemonėmis turi būti sudaromos palankios sąlygos didelei genetinei įvairovei palaikyti, nuolatinei ir pilnavertei populiacijų regeneracijai vykti, populiacijų tvarumui palaikyti apsaugant nuo nepalankių gamtos ir žmogaus sąlygotų veiksnių poveikio ar jį kompensuojant. Svarbu ne užfiksuoti esančią genetinę struktūrą, bet palaikyti ir didinti genetinę įvairovę bei sudaryti sąlygas adaptacijai didėti.

Šiuolaikinės genetinių išteklių išsaugojimo sistemos remiasi “Daugiapopuliacinės selekcijos koncepcija” (MPBS). Pagrindiniai jos principai:

Visos administracinės ir ūkinės priemonės pateiktos šiose rekomendacijose remiasi minėtais miško genetinių išteklių išsaugojimo tikslais ir principais.

 

Labiau paplitusių lapuočių genetinių išteklių išsaugojimo in situ objektų (genetinių ir sėklinių draustinių) įkūrimas

Genetinių išteklių sistemą sudaro dviejų vienas kitą papildančių metodų sistema: in situ (savo kilmės ir augimo vietoje) ir ex situ (perkelti į kitą auginimo vietą). In situ genetinių išteklių išsaugojimo objektai yra genetiniai rezervatai, genetiniai ir sėkliniai draustiniai, pliusiniai medžiai. Ex situ objektams priskiriami – populiacijų ir šeimų archyvai, palikuonių bandomieji želdiniai, klonų archyvai bei plantacijos, sėklų/genų bankai. Pagrindinis genetinių išteklių išsaugojimo in situ metodo pranašumas prieš ex situ metodą tas, kad saugotinos populiacijos jau egzistuoja, ir nereikia nei didelių darbo sąnaudų, lėšų, nei laiko saugotiniems objektams įkurti.

Reikalavimai atrenkamiems medynams – genetinių išteklių išsaugojimo subpopuliacijoms.

Atrenkami medynai: a)reprezentuojantys pagrindiniuose rūšies išplitimo miško gamtiniuose regionuose ir pagrindinėse augavietėse augančias populiacijas, b)ypatingai selekciniu požiūriu vertingose populiacijose, c)rajonuose, kuriuose dėl žmogaus ūkinės veiklos arba dėl nepalankių gamtinių sąlygų pokyčių gali būti pažeistas arba žūti vertingi genetiniai ištekliai, d)saugomose teritorijose - valstybiniuose nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose bei draustiniuose; o taip pat e)populiacijose, pasižyminčiose išskirtinėmis savybėmis arba augančiose specifinėse augavietėse;

Siekiant kiek galima pilniau reprezentuojant esamą rūšies tarppopuliacinę ir vidupopuliacinę genetinę įvairovę, in situ dinaminio išsaugojimo (konservavimo) subpopuliacijos (toliau tekste vadinamos genetiniais draustiniais) turi būti atrenkamos išsaugojimui visose natūraliose populiacijose visų kategorijų ir amžiaus miškuose visuose miško gamtiniuose regionuose ir įvairiose augavietėse. Medynai turėtų būti natūralūs vietinės kilmės. Neturėtų būti atrenkami medynai, kuriuose buvo vykdyti per daug intensyvūs atrankiniai arba ugdomieji kirtimai, sumažinantys genetinę įvairovę. Medynai gali būti tiek gryni, tiek ir mišrūs, tačiau pastaruoju atveju – proporcingai didintinas genetinio draustinio plotas.

In situ dinaminio išsaugojimo genetinius draustinius pageidautina išskirti jau esamų tradicinių genetinių ar sėklinių draustinių geriausiose dalyse. Kiekvienas turėtų susidėti iš šalia esančių 3-5-ių dalių/medynų, kurių kiekvienoje auga skirtingo amžiaus generacija. Kiekvienos dalies dydis turėtų būti toks, kad naujos generacijos kūrime dalyvautų apie 50-100 gero adaptyvumo, sveikų ir produktyvių nuolat derančių medžių. Kadangi kiekviename medyne tokių medžių yra tik 20-40%, tai brandžiame amžiuje vyriausiosios generacijos dalyje turėtų būti apie 300-600 medžių (priklausomai nuo medyno skalsumo ir rūšinės sudėties toks medžių skaičius susidarytų 2-5 ha plote). Brandaus amžiaus medyno skalsumas neturėtų būti mažesnis, kaip 0,6 ir ne didesnis, kaip 0,8. Kad brandžiame amžiuje susidarytų reikiamas kiekis gerai adaptuotų ir derančių medžių, jauniausio amžiaus dalyse medžių skaičius turėtų siekti 6 - 7 tūkstančius.. Pradinis želdinių tankumas turėtų būti didesnis nei įprastų želdinių kad galėtų vykti intensyvesnė natūralioji atranka ir atkristų daugiau “genetinio broko”. Jei draustinį sudaro medynas, kuris dar nepasiekė amžiaus, kuriame būtų galima pradėti siaurabiržius atkuriamuosius kirtimus, tai draustinio sudėtyje šalia medyno turėtų būti išskirtas ir plotas jauniausiai generacijai gauti savaiminio atsikūrimo arba dirbtinio atkūrimo būdu. Kiekvienos skirtingos generacijos dalies plotas sudarytų 1-5 ha, o viso draustinio (=subpopuliacijos) - 7-30 ha. Kiekvienas genetinis draustinis turėtų apimti galimai platesnį spektrą augaviečių. Jei medynai mišrūs, tai viename draustinyje gali būti vienu metu išsaugomos ir kelios medžių rūšys. Tuo atveju turi būti atitinkamai didinamas ir draustinio plotas.

Kiekvienos iš labiau paplitusių lapuočių medžių rūšių genetinių išteklių išsaugojimui in situ Lietuvoje pakaktų išskirti tik 10-12 genetinių draustinių (lygiagrečiai su genetinių išteklių išsaugojimo ex situ objektų tinklu), t.y. - po 2 genetinius draustinius kiekviename miško gamtiniame regione ar miško sėkliniame rajone. Tokių genetinių draustinių tinklas sudarytų vieningą dinamiškai in situ konservuojamą pagal MPBS koncepciją metapopuliaciją (apimančią visa Lietuvą), kurioje kiekvienai tikslinei išsaugomos medžių rūšies subpopuliacijai padedama vystytis specifine kryptimi, labiausiai prisitaikant prie savo miško gamtinio regiono ekoklimatinių sąlygų. Tuo būdu būtų nuolat palaikomas aukštas adaptyvumas ir didelė tarppopuliacinė genetinė įvairovė, sudaranti galimybę visai rūšiai pastoviai evoliucionuoti.

Dabartinių miško genetinių rezervatų vietoje ar populiacijose, pasižyminčiose didele pagrindinių ir palydovinių rūšių genetine ir rūšių įvairove, įvairiaamžėse ir mažiausiai pažeistose miško biocenozėse galėtų būti įkuriami didesnio ploto genetiniai draustiniai (100-200 ha), kuriuose būtų galima išsaugoti ne tik pagrindinių konservuojamų medžių rūšių, bet ir palydovinių augalų rūšių genetinius išteklius vientisoje ekosistemoje, tam sudarant kiek galima didesnę augaviečių įvairovę ir tinkamas sąlygas populiacijų regeneracijai. Dabartinis genetinių rezervatų dydis (400-2500 ha) efektyviam genetinių išteklių išsaugojimui, paremtam aktyvia specializuota ūkine veikla, akivaizdžiai per didelis.

Išskiriant sėklinius draustinius prioritetu laikoma selekcinė medyno kokybė, t.y. medynas turi pasižymėti geresniais produktyvumo, stiebų ir medienos kokybės bei rezistentiškumo rodikliais nei vidutiniai toje augavietėje augantys medynai. Medynai turėtų būti 1-os selekcinės grupės ir būti vietinės kilmės. Siekiant kiek galima pilniau reprezentuojant esamą rūšies genetinę įvairovę, sėkliniai draustiniai taip pat kaip ir genetiniai draustiniai turi būti atrenkami visose natūraliose populiacijose visų kategorijų ir amžiaus (ne tik brandžiuose) miškuose, visuose miško gamtiniuose regionuose ir įvairiose augavietėse (ne tik našiausiose ir ne tik I boniteto miškuose). Pageidautina, kad medynai nebūtų per daug tankūs (ne didesnio nei 0,7 skalsumo) ir jie gerai derėtų. Didesnio skalsumo medynuose lajos nepakankamai išsivystę ir net atlikus retinimus praeis nemaža laiko, kol bus galima gauti didesnį sėklų derlių.

Fenotipinio įvertinimo kriterijai ir metodai.

Atrenkami išsaugojimui ir selekcijai bei selekcinei sėklininkystei medynai turi išsiskirti iš tos pačios rūšies to paties amžiaus medynų pagal tris požymių ir savybių grupes:
1) gyvybingumą ir sveikatingumą (atsparumą nepalankioms aplinkos sąlygoms, ligoms ir kenkėjams),
2) stiebo ir medienos kokybę,
3) augimo spartą ir produktyvumą.

Pirmosios grupės požymiai, t. y. geras gyvybingumas ir sveikatingumas yra pagrindiniai požymiai, rodantys gerą populiacijos adaptyvumą. Ši savybė yra privaloma kiekvienam atrenkamajam medynui. Medynai turi būti pranašesni ir pagal daugumą antros ir trečios grupės požymių (augimo spartą ir produktyvumą, stiebų ir medienos kokybę), tačiau, jei didžioji dalis požymių ir savybių yra labai geros, tai kai kuriems trūkumams galima daryti nuolaidą.

Aukštą gyvybingumą ir gerą adaptaciją esamoms ekologinėms sąlygoms rodo gera augimo sparta ir didelis produktyvumas, lajų vešlumas ir sodri žalia spalva. Atsparumas aplinkos sąlygoms įvertinamas pagal pažeidimų nuo sausrų, šalčio, šalnų, atmosferinės taršos, vėjų ir kitų faktorių dažnumą ir stiprumą bei pagal medžių gyvybingumo atsistatymo laipsnį. Atsparumas ligoms ir kenkėjams įvertinamas pagal pažeidimų dažnumą ir stiprumą bei sveikatingumo atsistatymo laipsnį (žaizdų užgijimą ir gyvybinių funkcijų atsistatymą).

Gerą stiebo (ir medienos) kokybę lemia: stiebo tiesumas visu ilgiu, išreikštumas iki pat viršūnės, mažas stiebo nulaibėjimas, bukas šakų prisitvirtinimo kampas (kampas tarp stiebo dalies iki medžio viršūnės ir šakos), šakų plonumas, ilga bešakė stiebo dalis bei šakų trumpumas. Negalima atrinkti medynų, kuriuose gausu medžių su vilkūgliais, dvejomis viršūnėmis, stiebų plyšiais, gumbais, žaizdomis, medienos įvijumu, vidiniu ar išoriniu puviniu, kitokiais defektais.

Produktyvumas ir augimo sparta įvertinami vidutinį aukštį ir skersmenį faktiniame amžiuje lyginant su augimo eigos lentelių duomenimis analogiškoje augavietėje. Santykiniam produktyvumui, apibūdinančiam medienos kiekį, kuris produkuojamas iš medyno ploto vieneto, įvertinti analizuojamas vyraujančių medžių stiebo skersmens, aukščio bei tūrio santykis su lajos pločiu. Kuo siauresnė laja, esant tam pačiam stiebo skersmeniui ar aukščiui, tuo produktyvesniu laikomas medis ir iš tokių medžių sudarytas medynas. Tiksliausiai santykinis produktyvumas įvertinamas kameralinėmis sąlygomis apskaičiuojant 20-30 vyraujančių medžių stiebo tūrio vidutinį metinį prieaugį, tenkantį lajos horizontalios projekcijos ploto vienetui.

Šalia pagrindinių požymių ir savybių įvertinimo, fiksuotini ir kai kurie ryškiau išreikšti fenologiniai ir morfologiniai požymiai: vyraujanti fenologinė forma (pagal pumpurų sprogimo, žydėjimo ir kt. pradžios laiką), lajos forma, šakų forma, žievės forma (pagal supleišėjimo pobūdį, supleišėjimo išplitimo stiebu aukštį ar žievės spalvą), kankorėžių ir sėklų forma.

Medienos techninė kokybė papildomai gali būti įvertinama analizuojant medyne vyraujančių medžių medienos pavyzdžius pagal metinių rievių plotį, vėlyvosios ir ankstyvosios medienos santykį, medienos lyginamąjį svorį. Esant reikalui (moksliniais tikslais) tiriamos ir kitos medienos biologinės-struktūrinės bei fizinės-mechaninės savybės: ląstelių sienelių plotis, ilgis, sienelių storio ir ertmių santykis, celiuliozės kiekis, kietumas, atsparumas gniuždymui, tempimui, lenkimui ir kt.

Skirtingame amžiuje atskiras medžių savybes pavyksta įvertinti nevienodu tikslumu: jaunuolynuose ir pusamžiuose medynuose galima tiksliau įvertinti augimo spartą, produktyvumą ir stiebų kokybę (šakotumą, šakų storį, šakų prisegimo kampą, tiesumą, nusivalymą nuo šakų). Vyresniame amžiuje šie požymiai užsimaskuoja, tačiau tiksliau įvertinamas medžio atsparumas ligoms, kenkėjams ir kitiems nepalankiems faktoriams, augimo ritmo pobūdis, medienos fizinės-mechaninės savybės, derėjimas.

Gyvybingumui ir sveikatingumui įvertinti taikomas ekspertų metodas, t. y. kai selekcijos ekspertai nustato tiesioginius ir antrinius gyvybingumo ir sveikatingumo diagnostinius požymius akinio įvertinimo būdu.

Medynų produktyvumui įvertinti tinkamiausias absoliučių standartų metodas, kai atrenkami medynai turintys geresnius parametrus, nei rodo medynų augimo eigos (pagal aukštį ir skersmenį) kreivės ar lentelės, sudarytos kiekvienai augavietei ar augavietės našumo indeksui, esant skirtingam skalsumui. Šis metodas taip pat naudotinas ir genotipams (pliusiniams medžiams) atrinkti.

Stiebo ir medienos kokybė įvertinama akinio įvertinimo ekspertų metodu. Medienos techninei kokybei detaliau įvertinti turi būti atliekami tiek atrinktų, tiek ir kontrolinių medynų medienos pavyzdžių laboratoriniai tyrimai.

Genetinių ir sėklinių draustinių atrinkimo darbų metodika.

Draustiniams atrinkti pagal esamų tradicinių draustinių inventorizacijos duomenis parenkami geriausieji kandidatais į naujuosius dinaminio išsaugojimo genetinius ir sėklinius draustinius. Miško įmonių ar privačiuose miškuose tose iš labiausiai paplitusių augaviečių, o taip pat jaunesniuose miškuose, kuriuose anksčiau genetinių draustinių nebuvo atrinkta, pagal miškotvarkos duomenis parenkami kandidatais sveikiausi ir našiausi tos augavietės sąlygomis medynai. Lauko darbų metu visų pirma pagal žolinę dangą, traką, pomiškį, medyno sudėtį bei dirvožemį patikslinama taksoraštyje pateikta augavietė ir miško tipas. Pamatuojant 20-30 vyraujančių medžių aukštį ir skersmenį bei išgręžus gręžinėlius patikslinamas vidutinis medyno aukštis, skersmuo ir amžius. Nustatoma skerspločių suma ir įvertinamas medyno skalsumas, nustatomas augimvietės našumo indeksas (Hn). Pagal ?iuos patikslintus duomenis pasirenkama atitinkama vidutinių medynų aukščio ir skersmens augimo kreivė toje augavietėje. Atrenkamo medyno selekcinis pranašumas įvertinamas lyginant nustatytus medyno vidutinius parametrus su šiomis medynų augimo eigos kreivėmis. (Ruošiamuose naujuose genetinių draustinių ir pliusinių medžių atrinkimo normatyvuose augimo eigos kreivės sudaromos kiekvienai augimvietei ir augimvietės našumo indeksui, esant skirtingam skalsumui, pagal A.Kuliešiaus 1993 m. pagrindinių medyno taksacinių rodiklių dinamikos lentelių duomenis). Gamtiniame medynų našumo subrajonyje Nr.3.3, į kurį įeina Šakių, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Dubravos, Kaišiadorių ir Vilniaus miškų urėdijų miškai, medynų našumo indeksas dėl labai palankių ekoklimatinių sąlygų yra 1-1,5 punkto aukštesnis (Kuliešis, 1994). Todėl, šiame subrajonyje atrenkant genetinius draustinius ar pliusinius medžius turėtų būti remiamasi aukštesne augimo kreive, nei paprastai turėtų būti taikoma tam miško tipui ir augavietei.

Akinės taksacijos būdu 5 balų sistema įvertinamas vyraujančių medžių kiekvienas iš pagrindinių sveikatingumo ir stiebo kokybės vidutinių rodiklių: sveikatingumas (pagal defoliacijos laipsnį, pažeidimų gausumą, lajų viršūnių smailumą ir kt.), stiebų tiesumas, šakojimosi kampas, šakų storis, šakų tankumas, vilkūglių kiekis, stiebų nusivalymas nuo šakų, lajos plotis ir kt.

Papildomai įvertinami ir kiti įprasti Lietuvos selekcijoje požymiai: medžių kilmė, vyraujanti fenologinė forma, vyraujančios morfologinės formos pagal žievės struktūrą ir spalvą, pagal šakojimosi pobūdį, lajų formą, kankorėžiukų ar vaisių formą, stiebų gumbuotumas, žiaubers pakilimo aukštis, žydėjimo ir derėjimo gausumas, pakenkimų pobūdis (priežastys) ir kt.

Detaliai aprašomos augavietės sąlygos: miško tipas, augavietės tipas, augavietės našumo indeksas, dirvožemio tipologinė grupė, dirvožemio tipas, reljefas.

Draustinio pasiniai duomenys - miškų urėdijos, girininkijos pavadinimas, miškų bendrovės pavadinimas ar miško savininko pavardė, kvartalo(ų) ir sklypo(ų) numeriai, miškotvarkos metai ir kita informacija apie medyną, kuri yra reikalinga draustinio pasui užpildyti bei sukaupti kompiuterinėje duomenų bazėje, surašoma kameralinių darbų metu, naudojantis taksoraščiais, medynų planais, žemėlapiais ir kitais papildomais šaltiniais.

Dokumentavimas, registravimas ir duomenų sukaupimas kompiuterinėje duomenų bazėje.

Lietuvoje genetiniai ir sėkliniai draustiniai dokumentuojami ir registruojami pagal Miško genetinių draustinių nuostatus ir Miško sėklininkystės nuostatus, paremtus tarptautine OECD (Ekonominės kooperacijos išvystymo organizacija) miško sodinamosios medžiagos kilmės dokumentavimo sistema. Miško genetinių išteklių išsaugojimo in situ ir selekcijos objektai dokumentuojami nustatyto pavyzdžio pasais, kur pateikta informacija apie saugojamojo objekto vietą, detali objekto charakteristika, jo būklės įvertinimas, ūkinių priemonių aprašymas, informacija apie augimvietės sąlygas ir kt. Pasus išrašo ir objektus registruoja Lietuvos miško selekcijos ir sėklininkystės centras nustatyta tvarka.

Lietuvos miškų institute ir Lietuvos miško selekcijos ir sėklininkystės centre visa draustinių įkūrimo ar inventorizacijos metu surenkama informacija įvedama į jungtinę kompiuterinę genetinių išteklių duomenų bazę, kuri sukurta ir vystoma Lietuvos miškų institute vadovaujantis tarptautinėmis rekomendacijomis ir pagrindinių deskriptorių sistema, paruošta EUFORGEN (Europos miško genetinių išteklių išsaugojimo programa) programos rėmuose bei Vokietijos Žemutinės Saksonijos Miškų tyrimo instituto detalių deskriptorių sistema.

Iš genetinių išteklių duomenų bazėje esančių duomenų automatiškai formuojamas Valstybinis genetinių išteklių sąvadas (registras) bei gaunamos įvairaus pobūdžio sąrašai ir suvestinės, reikalingi Lietuvos miško genetinių išteklių būklės ir naudojimo analizei atlikti, veiklai planuoti ir koordinuoti. Iš bazės automatiškai užpildomi nustatyto pavyzdžio genetinių išteklių objektų pasai, skirti ilgalaikiam saugojimui, išrašomi kilmės sertifikatai ir kitokia dokumentacija.

Duomenų bazėse apie kiekvieną genetinių išteklių išsaugojimo ir selekcijos objektą sukaupiama ši informacija:

  1. Šalies, kurioje konservuojami genetiniai ištekliai, pavadinimas (jo abreviacija).
  2. Nacionalinis genetinių išteklių objekto identifikacijos numeris (ID ir kodas).
  3. Botaninis rūšies pavadinimas (lietuviškas ir lotyniškas).
  4. Genetinių išteklių objekto ir vietovės pavadinimas, objekto atrinkimo ar įkūrimo autorius.
  5. Geografinė objekto padėtis (geografinės koordinatės: šiaurės platuma ir rytų ilguma, aukštis virš jūros lygio, miškų urėdijos ir girininkijos arba bendrovės pavadinimas ar savininko pavardė, kvartalo ir sklypo numeriai, miškotvarkos metai).
  6. Atsakinga institucija ir savininkas (institucijos, kuri atsakinga už genetinių išteklių objekto identifikaciją ir kontrolę, pavadinimas ir adresas, nuosavybės tipas).
  7. Genetinių išteklių objekto tipas ir funkcijos (statusas - techninis tipas, kategorija pagal konservavimo vietą ir pobūdį, išsaugojimo priežastys, grėsmės pobūdis, būklė, pažeidimo laipsnis, rizikos laipsnis, prioritetas, saugomo ištekliaus biologinis tipas, kilmės tipas, sėklų selekcinė kategorija, objekto statusas pagal OECD klasifikaciją).
  8. Augimo vietos informacija (genetinių išteklių objekto plotas, ekologinė zona - miško gamtinis regionas, klimatinė zona, miško tipas, augavietė, augavietės našumo indeksas, dirvožemio tipologinė grupė, dirvožemio tipas, reljefas).
  9. Genetinio-selekcinio įvertinimo pobūdis.
  10. Atrinkimo, patvirtinimo, pakartotinų inventorizacijų ar nurašymo datos.
  11. Taksacinis genetinių išteklių objekto (medyno) įvertinimas (selekcinė kategorija, rūšinė medyno sudėtis, vidutiniai medyno taksaciniai rodikliai atskirai kiekvienai medyną sudarančiai medžių rūšiai: amžius, aukštis, skersmuo, tūris hektare; vyraujančios medyne fenologinės ir morfologinės formos, pirmojo ir antrojo ardų medienos tūriai hektare, pirmojo ir antrojo ardų skalsumai, medyno kilmė, bonitetas, trakas, pomiškis, žolinė danga, medyno sanitarinė būklė, pakenkimo pobūdis ir intensyvumas, derėjimo intensyvumas).
  12. Bandymai ir tyrimai (tyrimų pobūdis ir kt.).
  13. Ūkinė veikla (reikalingos/planuojamos ūkinės priemonės, atliktos ūkinės priemonės būklei pagerinti, sėklų ruošos metai, ūgelių ruošos metai, pastabos).
  14. Palikuonių testavimo vieta, būdas, apimtys ir rezultatai.

 

Labiau paplitusių lapuočių genetinių ir sėklinių draustinių priežiūra

In situ dinaminio išsaugojimo subpopuliacijose (genetiniuose ir sėkliniuose draustiniuose) turi būti vykdomas aktyvus specialus ūkininkavimas, kurio tikslas yra užtikrinti medynų tvarumą, pastovią išsaugojamos rūšies populiacijos regeneraciją ir sudaryti sąlygas didėti dabartinės ir kiekvienos naujos generacijos adaptyvumui. Kartu išsaugojami palydovinių augalų rūšių genetiniai ištekliai vientisoje ekosistemoje.

Kol medžiai gyvi, jie prisideda prie populiacijos genetinės evoliucijos. Todėl kiekvieno genetinio draustinio dalis (medynas) turėtų pasiekti maksimalų amžių. Tačiau brandūs ir perbrendę medynai, ypač jei jie gryni ir vienaamžiai, yra labai neatsparūs žalingiems biotiniams ar abiotiniams veiksniams. Todėl tokiuose medynuose turėtų būti kuo greičiau suformuojama įvairiaamžė saugomos rūšies struktūra, įgalinanti sukurti didesnę genetinę ir biocenotinę įvairovę, ir sudaromos sąlygos medyno nuolatiniam atsikūrimui vykti. Tuo būdu, visa sudėtinga ekosistema būtų išsaugoma vienu metu skirtingose vystymosi fazėse, tuo padidinant visos ekosistemos tvarumą ir sumažinant subpopuliacijos išnykimo pavojų. Kiekviename draustinyje turi būti suformuojamos 3-5 skirtingo amžiaus generacijos. Skirtingų generacijų medžiai kiekviename draustinyje turėtų sudaryti didesnius ar mažesnius medynėlius ar medžių grupes. Kirtimų apyvartos paspartinimas spartina adaptacijos ir genetinės evoliucijos procesus, kas ypač svarbu siekiant efektyviai išsaugoti genetinius išteklius dabartinių sparčių ekoklimatinių pokyčių sąlygomis.

Skirtingai nuo gamtinių rezervatų, genetiniuose draustiniuose kirtimai yra esminė ir būtina saugomų medynų stabilumą ir atsikūrimą užtikrinanti priemonė. Skirtingo amžiaus dalims suformuoti turi būti atliekami plynieji kirtimai siauromis biržėmis ar nedideliais ploteliais, arba atvejiniai atkuriamieji kirtimai. Medžių iškirtimas ir ištraukimas, nepadarant žalos likusiai medyno daliai, yra sunkus ir atsakingas darbas, tačiau be kirtimų genetinis draustinis būtų pasmerktas žūčiai. Dėl vėjovartų pavojaus (ypač drėgnesnėse augavietėse) medynai genetiniuose ir sėkliniuose draustiniuose turi būti ugdomi ir retinami dažnai bet mažu intensyvumu ir nepavėluotai, o pagrindiniai kirtimai - tik labai siauromis biržėmis arba nedidelėmis aikštelėmis.

Dabar galiojantys (galioję iki 2000 m.) Lietuvos miško genetinių draustinių nuostatai ir Lietuvos mišo sėklininkystės nuostatai leidžia kirsti genetinių ir sėklinių draustinių medynus tik gamtinės brandos amžiuje. Tačiau medynams pasiekus gamtinę brandą susilpnėja derėjimas, o medynas dėl stichinių nelaimių gali žūti labai greitai ir pradėti atkurti draustinį gali būti jau per vėlu! Jei pribręstančio arba brandaus amžiaus draustinio sudėtyje nėra besiželdančių plotų arba jaunuolynų, tai draustinio atkūrimas turi būti pradedami nedelsiant. Tam draustinio atsikūrimas ir jaunuolyno formavimas turėtų būti pradedamas šalia išsaugojamojo medyno išskirtame plote (aikštėje arba kirtavietėje), įeinančiame į draustinio sudėtį, arba įvairiaamžė medyno struktūra pradedama formuoti labai mažomis aikštelėmis – iškertant pavienius medžius apie jauno perspektyvaus pomiškio aikšteles bei miške esančiose aikštelėse suteikiant paramą savaiminiam atsikūrimui. Artėjant ūkinės brandos amžiui draustinis turėtų būti toliau atkuriamas atliekant siaurabiržius atkuriamuosius kirtimus: draustinio penktadalyje - trečdalyje ploto plynai iškertant siauras (30-40 m pločio) kiek vingiuotas biržes (koridorius) arba aikštelės (kiekvienos iki 0,1 ha ploto) tuo būdu, suformuojant įvairiaamžę medyno struktūrą. Biržių kraštuose arba centre gali būti įrengiami valksmai. Šie valksmai vėliau galės būti naudojami ugdymo kirtimams vykdyti. Kraštinis valksmas tarnaus ir besi?liejančiai biržei kirsti bei sanitariniams kirtimams. Siaurabiržių kirtimų biržių šliejimo laikas - 25-30 metų. Siekiant išvengti vėjovartų, pirmosios siauros biržės ar aikštelės kertamos iš tokios medyno pusės, kad medyno siena nebūtų atidengiama vyraujantiems vakarų - pietvakarių vėjams. Be to, vyriausiam medynui esant vakarinėje pusėje, kirtavietė labiau apsisės būtent to medyno sėklomis. Pirmosios siaurosios biržės pirmiausiai pradedamos kirsti prasčiausios būklės medyno dalyse. Kartu iškertami šalia biržių esantys nudžiūvę ar bedžiūstantys, arba mažiausiai gyvybingi (įvertinus pagal išorinius raktinius požymius) užstelbti ir pažeisti medžiai (potencialiai iškrentantieji), tuo spartinant natūralią atranką, bei konkuruojančių rūšių medžiai. Svarbu, kad šie blogai adaptuoti pagrindinės rūšies ir konkuruojančių rūšių medžiai neduotų palikuonių. Todėl jie turi būti iškertami prieš sunokstant sėkloms. Tačiau būtina vengti didesnių aikščių susidarymo. Jei numatomose iškirsti siaurose biržėse auga geros kokybės medžiai, tai jie turėtų būti kertami derliaus metais sunokus sėkloms. Dalis sėklų tiesiogiai pasisėtų kirtavietėje, o dalį sėklų galima būtų surinkti, tinkamai saugoti (Augalų genų banke bei Dubravos sėklų sandėlyje-šaldytuve) ir panaudoti medyno atkūrimui dirbtiniu būdu, jei savaiminis atsikūrimas nepavyktų ar būtų nepakankamas. Atliekant siaurabiržius kirtimus arba iškertant medžius aikštelėse, sėklų derlius turėtų būti surenkamas nuo ne mažiau kaip 50-ties gerai derančių gyvybingų įvairios selekcinės kokybės medžių.

Jei medynas labai tankus, tai iškertamos biržės turėtų būti dar siauresnės (20-30 m), o aikštelės dar mažesnės (iki 700 m2 ploto). Mišriuose medynuose turėtų būti puoselėjamas tik išsaugojamosios medžių rūšies pomiškis.

Kiekvieno draustinio priežiūros ir atkūrimo projektas turėtų būti sudaromas jau pribręstančiame amžiuje.

Padidinto drėgnumo augavietėse, siekiant sudaryti tinkamas sąlygas atsikūrimui reikiamais genotipais, kirtimai turėtų būti atliekami kartu su daliniu sausinimu. Sausinimas taip pat būtinas ten, kur dėl žmogaus ūkinės veiklos (plynų kirtimų drėgnose augavietėse, kelių, užtvankų statybos) padidėja gruntinio vandens lygis, siekiant išvengti natūralaus atsiželdymo sumažėjimo ir, kartu, genetinės įvairovės sumažėjimo bei nepageidaujamos rūšių kaitos

Ugdomieji ir sanitariniai kirtimai genetiniuose draustiniuose yra ne tik leidžiami, bet ir būtini siekiant palaikyti nuolatinį medyno stabilumą. Pagrindinis ugdomųjų kirtimų principas - laiku išretinti medyną, išvengiant per didelio tankumo ir su tuo susijusių neigiamų reiškinių (augimo susilpnėjimo, medžių būklės pablogėjimo, atsparumo vėjovartoms ir sniegolaužoms sumažėjimo ir kt.). Ugdomieji kirtimai reikalingi ir siekiant sustabdyti nepageidaujamą rūšių kaitą. Siekiant pagausinti pomiškį ir padidinti jo gyvybingumą, norint panaudoti jį medynui atkurti, reikėtų numatomą kirsti medyno juostą praretinti keletą metų prieš pagrindinį kirtimą arba atlikti atvejinius atkuriamuosius kirtimus. Atvejiniai kirtimai atliekami mišriuose medynuose, siekiant pašalinti konkuruojančią medžių rūšį ir sudaryti sąlygas tikslinei, t. y. saugojamai rūšiai atsikurti. Sanitariniais kirtimais, siekiant išvengti didesnio kenkėjų ar ligų išplitimo, turėtų būti laiku pašalinami medžiai užpulti kenkėjais arba medžiai su ryškesniais deadaptacijos ir nykimo požymiais. Sanitariniai ir ugdomieji kirtimai atliekami įprasta miškininkystės praktikoje metodika, tačiau kirtimo ir ištraukimo darbai turi būti atliekami labai kruopščiai siekiant išvengti bet kokio augančių medžių stiebų, lajų ar jų šaknų pažeidimo.

Jei medynai jauni, atliekami vidutinio intensyvumo ugdomieji kirtimai pašalinant atsilikusius medžius, kurie vėliau žūtų natūralaus išsiretinimo metu. Tokie ugdymo kirtimai mažai iškreipia natūralios selekcijos procesą ir padidina medyno gyvybingumą ir stabilumą. Genetinei įvairovei išlaikyti ugdant turėtų būti paliekami ir retesnių formų (pvz. svyruokliniai, siauralajai, ypatingo šakojimosi tipo ar kt.) medžiai.

Jei genetinį draustinį sudaro (arba buvo suformuotas) mozaikinis įvairiaamžis medynas, tai ugdant iškertami seniausi dominuojantys medžiai. Šiuo atveju, siekiant gauti geresnį atsiželdymą, kirtimai atliekami derliaus metais sunokus sėkloms.

Genetiniuose draustiniuose vienaamžiuose medynuose atrankiniai kirtimai, kai pasirinktinai iškertami geriausieji medžiai, neleistini.

Sėklinių draustinių įkūrimo pagrindinis tikslas - išauginti sėklas, jas surinkti ir kuo plačiau panaudoti selekcinei sodinamajai medžiagai išauginti. Tačiau sėkliniai draustiniai lygiagrečiai atlieka ir dalinę vertingų genetinių išteklių išsaugojimo funkciją. Sėkliniuose draustiniuose taikomas analogiškas ūkininkavimas, tačiau, siekiant padidinti sėklų derlių, jau nuo jaunesnio amžiaus turėtų būti formuojamas retesnis medynas. Skirtingai nuo genetinių draustinių, sėkliniuose draustiniuose privalo būti atliekami selekciniai kirtimai, pašalinant “minusinius”, o taip pat - pažeistus, bedžiūstančius ir mažiau gyvybingus medžius. “Minusiniai” bei blogos būklės medžiai turėtų būti iškertami ne derliaus metais arba dar nesunokus sėkloms siekiant, kad jie neduotų palikuonių. Sėkliniuose draustiniuose atliekant siaurabiržius kirtimus arba iškertant medžius aikštelėse sėklų derlius turėtų būti surenkamas nuo ne mažiau kaip 50-ties gausiau derančių geriausių ir vidutinių medžių.

 

Labiau paplitusių lapuočių genetinių ir sėklinių draustinių atkūrimas

Genetinių ir sėklinių draustinių nuolatinis at(si)kūrimas yra esminis dinaminio genetinių išteklių išsaugojimo in situ koncepcijos elementas.

Draustiniuose suformuojant įvairiaamžę medynų struktūrą, subpopuliacijos atsikūrimo periodas pailgėja ir daugiau medžių perduoda palikuonims savo genetinę informaciją. Be, to, atskirose draustinio dalyse sutrumpėja apyvartos amžius - vyksta greitesnė kartų kaita ir, tuo pačiu, paspartėja natūrali selekcija, adaptacija prie sparčiai besikeičiančių sąlygų ir, tuo pačiu sparčiau vyksta subpopuliacijos genetinė evoliucija.

Kiekvienam genetiniam draustiniui atkurti turi būti sudaromas detalus atkūrimo planas, nurodantis planuojamą teritorinį draustinio padalinimą skirtingo amžiaus juostomis (siauromis ir kiek vingiuotomis!) ar aikštelėmis, kirtimų ir atkūrimo laiko grafikus, savaiminio atsikūrimo paramos priemones, atsikūrimo monitoringą ir kt.

Jei visą draustinį sudaro brandus(ūs) medynas(i), naujos generacijos kūrimo planavimas ir įgyvendinimas turi būti pradėtas nedelsiant. Jei medynai įvairaus amžiaus, atsikūrimą galima planuoti susiejant su seniausių draustinį sudarančių medynų brandos amžiumi ir su artimiausiais gausesnio derliaus metais.

Jei šalia draustinį sudarančių pribręstančių, brandžių ar perbrendusių medynų yra tinkamas plotas (tinkamos augavietės miško aikštė, kirtavietė, rekonstruotinas medynas ar pan.), tai naujos generacijos kūrimas turėtų būti pradėtas būtent šiame plote. Jei čia formuojasi mišrūs savaiminiai želdiniai, turi būti iškertami su saugoma medžių rūšimi konkuruojančių rūšių medeliai, atžalos bei trakas. Savaime atsikuriančio medyno arba želdinių pirminis tankumas turi būti pakankamai didelis, kad būtų pakankama genetinė įvairovė ir natūralios atrankos dėka formuojantis medynui atsirinktų tinkamiausi genotipai. Jei plote atsiželdymas silpnas, taikomos paramos priemonės: mechaninėmis priemonėmis pašalinama žolinės augalija, suardoma arba permaišoma su viršutiniu dirvožemio sluoksniu miško paklotė. Turint iš to paties genetinio draustinio surinktų sėklų, galima papildomai sėti ar sodinti iš šių sėklų išaugintais sėjinukais/sodinukais. Jei savaiminis atsiželdymas akivaizdžiai per silpnas arba labai netolygus, silpno atsiželdymo plotuose dirva turi būti atitinkamai (priklausomai nuo augavietės sąlygų) įdirbama ir plotas apsodinamas iš draustinio sėklų išaugintais sėjinukais/sodinukais. Naujos generacijos kūrime bet kokiu atveju turi dalyvauti ne mažiau 50 geriausiai adaptuotų tomis ekoklimatinėmis sąlygomis motinmedžių, augančių šalia iškirstų juostų ir barstančių sėklas arba kirtimo metu išbarsčiusių sėklas į biržę arba nuo augančių arba iškirstų medžių surinktomis sėklomis ir/ar išaugintais sodmenimis. Medyno atkūrimo būdas parenkamas vadovaujantis “Nurodymais miško atkūrimo būdui parinkti” (Gradeckas ir kt., 1999), dirvos ruošimo būdas - pagal “Dirvos ruošimo techninius reikalavimus miško atkūrimui” (Malinauskas ir kt., 1999), sodinimo tankumas - pagal “Miško želdinių modelius” (Danusevičius ir kt., 1999).

Želdomos arba savaiminiam atžėlimui paliekamos siaurajuostės kirtavietės dydis turėtų būti galimai mažesnis, kad būtų sukuriamas reikiamas mikroklimatas. Dideliuose plotuose dėl nepalankaus mikroklimato natūrali atranka atrenka genotipus tinkamus lauko sąlygoms, o ne miško, ir labai sumažina genetinę įvairovę. Iškertant siauras biržes susidaro geresnės mikroklimatinės ir šviesos sąlygos natūraliai regeneracijai, nei šalia medyno esančiuose didesniuose plotuose. Dėl mažesnio nei didelėse kirtavietėse apšvietimo, silpniau vystysis konkuruojanti žolinė augalija. Tačiau ir šiuo atveju ne visose augavietėse savaiminis atsikūrimas vyks sėkmingai. Todėl šiose siaurose kirtavietėse turi būti taikomos analogiškos aprašytosioms priemonės at(si)kūrimui užtikrinti.

Neleistinas atsikūrimas iš kelmų atžalų (juodalksnio, uosio), nes labai sumažėja genetinė įvairovė bei labai sulėtėja natūrali atranka ir adaptacijos procesai.

Draustinių atsikūrimo ar atkūrimo fazėje turėtų būti apribojama rekreacija.

Pažeidžiančių miško medžius žvėrių kiekis turi būti ribojamas iki leistinų normų, paruoštų atsižvelgiant į genetinės įvairovės išsaugojimo reikalavimus

Genetinių išteklių naudojimas

Genetinių išteklių išsaugojimo objektai gali būti ir turi būti naudojami. Tačiau, siekiant išvengti galimų miško ekosistemos pusiausvyros pažeidimų ar atsikūrimo pablogėjimo, jų naudojimas turi būti ypatingai atsargus ir apgalvotas. Genetiniai ištekliai naudojami šiems tikslams:

a) reprezentantų atrankai genetiniams ištekliams išsaugoti ex situ ir selekcinių subpopuliacijų kūrimui,
b) geros genetinės kokybės (t. y. selekcinėms) sėkloms gauti,
c) moksliniams tyrimams,
d) būti vertingų genų šaltiniu dabartinėms ir ateities selekcinėms programoms vykdyti,
e) medienai ar kitai miško produkcijai gauti.

Tradicinės sistemos sėkliniuose ir genetiniuose draustiniuose dėl kirtimų ribojimo praktiškai nebuvo įmanoma rinkti sėklų. Be to, neišretintuose medynuose sėklų derlius buvo menkesnis. Todėl atrinkti vertingiausi genetiniai ištekliai buvo daugeliui metų išjungti iš miško želdymo sistemos ir genetinių išteklių atkūrimo.

Taikant aktyvų ūkininkavimą genetiniuose draustiniuose susidaro galimybė nuo siaurose biržėse (juostose) ar aikštelėse nukirstų medžių gamybiniams ir moksliniams tikslams surinkti didelius kiekius selekcinių sėklų. Sėklos gali būti renkamos ir nuo augančių medžių, tačiau ypač atsargiai - nepažeidžiant medžio žievės, gyvų šakų ir šaknų.

Kiekvienas miško valdytojas, kurio teritorijoje yra genetinių išteklių išsaugojimo objektai (genetiniai ar sėkliniai draustiniai), gali naudoti sėklas savo poreikiams, tačiau, visų pirma, jis privalo užtikrinti, kad nepristigtų išsisėjančių sėklų ir sėkmingai vyktų nuolatinis draustinio atsikūrimo procesas. Be to, valdytojas turi surinkti ir perduoti genetinio draustinio sėklų pavyzdžius ilgalaikiam saugojimui į Lietuvos augalų genų banką (Lietuvos žemdirbystės Institutas, Dotnuva-Akademija, 5051 Kėdainių raj.). Sėklų pavyzdžio dydis turi būti toks, kad iš šių sėklų išaugintų sodmenų būtų galima atkurti visą dėl gamtinės ar kitokio pobūdžio nelaimės žuvusį genetinį draustinį (apie 1-2 kg vienam draustiniui). Sėklos turi būti surenkamos gausaus derliaus metais ir nuo ne mažiau kaip 50 gausiau derančių gyvybingų įvairios selekcinės kategorijos medžių.

Kirtimai genetiniuose draustiniuose leidžia urėdijoms ar miško savininkams gauti tam tikras pajamas, tuo kompensuojant specialios genetinių išteklių išsaugojimo veiklos išlaidas bei dalinės ūkinės veiklos apribojimo iššauktus finansinius nuostolius.

 

Naudota literatūra

 

Atgal